Skeveldra

Kas būtų, jeigu galėtume visiems laikams iš atminties ištrinti baisiausius prisiminimus? Kas nutiktų, jeigu tai darant kas nors nepavyktų?

Markas Lukas patiria baisiausia, kas tik gali būti: autoavarijoje, kurią pats sukelia, žūva jo žmona ir kartu dar negimęs jųdviejų kūdikis. Vyrui į sprandą įsminga skeveldra. Ta vieta nė akimirką nesiliauja skaudėjusi. Vis dėlto daug skaudesnės sielos žaizdos.

Markas niekaip negali atgauti pusiausvyros. Vieną dieną laikraštyje aptinka psichiatrijos klinikos skelbimą: naujam eksperimentui ieškoma žmonių, kurie būtų patyrę itin sunkių traumų ir nebegalėtų gyventi su nuolat kamuojančiais prisiminimais. Markas Lukas suvokia, kad tai – paskutinė galimybė. Jis nori visiems laikams pamiršti Sandrą ir kūdikį.

Bet viltis pasirodo esanti apgaulinga: jis ima suprasti, kad siaubingiausi dalykai – ne praeity, o jo dar tik laukia. Po pirmųjų bandymų grįžęs namo jis pasijunta visų atstumtas: raktas nuo buto nebetinka, prie skambučio kabo lentelė su svetimu vardu. O kai atsidaro durys... Markas pamano, kad sapnuoja košmarą.

Ar po tragiškų įvykių susileistumėte vaistų, kurie padėtų to nebeprisiminti?

Gal jūs manote, kad šis klausimas – kartu ir visa „Skeveldros“ tema – iš fantastikos srities? Bet taip nėra. Mokslininkai (deja, ir nusikaltėliai) jau seniai sukūrė medžiagų, kurios gali ištrinti prisiminimus iš trumpalaikės atminties (kalbame ne apie atvejus, kai be saiko išgėrus alkoholio „nutrūksta juosta“). Pavyzdžiui, flunitrazepamas liūdnai pagarsėjo kaip vadinamieji date rape narkotikai. Sumaišytas su kitais narkotikais jis užblokuoja išprievartautųjų prisiminimus.

Vietoje nestovi ir tyrimai vaistų, išdildančių ilgalaikę atmintį. Niujorko ir Rehovoto biologai atrado medžiagą, kuri, suleista į smegenų žievę, užblokuoja svarbų nervinio audinio proteiną. Tiesa, taip sukeliama visiška amnezija.

Sebastianas Fitzekas